2011 February (vasario) 1d.

Apie šunis... Man patinka gyvūnai, katės, šunys, paukščiai... Visi patinka, mėgstu egzotiką, todėl mes su mama prieš 4 metus įsigijom šuniuką - pekiną. Atrodė toks mielas, pirmą dieną daug miegojo, suprantama, nepažįstamoje aplinkoje, atskirtas nuo mamos. Ir viskas taip atrodo ir būtų buvę gerai, bet jau po kelių dienų išaiškėjo jo bjauriosios savybės. Jis nuolat buvo alkanas, tik duok ėst, tai atrodo be pabaigos, ėda ir ėda, o vėliau ima ir išvemia viską, ir taip nuolat, jis visur po kambarius nuolat vemdavo, ir darė gamtinius reikalus taip pat kambaryje, nuolatinis kilimų dvokas, vėmalai, iš pradžių žiūrėjau į tai pro pirštus su viltimi kad kai šunelis paaugs, viskas susitvarkys, bet jam negerėjo. Įtarėm kad jis turi kirmėlių, davėm jam vaistų bet vistiek tas pats. Ėmiau jo nekęst, nes pamačiusi vėmalus, išmatas kambaryje, ant laiptų, lauke, aš pati imdavau žiauksėt ir vos susilaikydavau neapsivėmus, tai tapo nepakenčiama, iš pradžių jis miegodavo kambaryje su mumis, bet jis taip žiauriai knarkdavo, tad mano naktys tapo bemiegėmis, neišsimiegojusi naktį turėdavau keltis anksti ryte į mokyklą, o grįžus namo ir vėl nepamiegosi, reikia ir namų darbus padaryt, pamenu mano poakiai buvo juodi ir akys užtinę bet makiažas tai paslėpdavo. Vėliau pradėjau naktį eit miegot pas draugę ir nenuostabu, kas kart vis labiau norėdavau negrįžt namo, o kai grįždavau šuo nuolat bandydavo užšokt pas mane ant lovos todėl bijodama kad jis vėl vems aš jį tiesiog nuspirdavau ir per kurį laiką jis atprato lipt ant mano lovos, ir taip 4 metus...Buvo tikras pragaras... Pekinai gražūs, maži bet kiek problemų... Po 2 metų pasitariau su mama ir ji naktimis neleisdavo šuns į kambarį, vasarą jis miegojo prieškambaryje o žiemą pas senelius virtuvėje, man taip buvo kur kas geriau, bet šuo ėmė šertis ir mano močiutė nebenorėjo jo priimti miegoti virtuvėje, tad mama jam nupirko medžiaginę būdą ir įtaisė ją prieškambaryje, Mikis miegodavo ten, ir šaltą žiemą, bet mes apie pekinus nežinojom dar vieno dalyko, kad jie neatsparūs šalčiui, Mikis nemokėjo daryti į dėžutę todėl visada reikėdavo jį nešiot į lauką, be to jis nemokėjo nulipt laiptais, tad tiesiogine prasme reikėjo jį tampyt į lauką, į apačią, 2010-2011 metais žiema lietuvoje buvo itin šalta, šaltas vėjas, daug sniego, tai gi mūsų šuo persišaldė stuburą, pasirodo pekinų stuburas yra jų silpnoji vieta, jis pradėdavo cypt iš skausmo, neleido nei prisiliest prie jo, nors labiausiai visada jis mylėjo tik mano mamą, kando netgi ir jai. Jis tapo invalidu, reikėjo jį nešiot į lauką apgaubus kuo nors storu kad neįkastų, mama su seneliu nuvežė jį pas veterinarą ir jis sakė kad galima Mikį pagydyt bet mama perskaitė internete kad kitą kartą vos pašalus šita problema atsinaujins. Ji ilgai šerdama šunį kartu su ėdalu suduodavo jam tabletę nuo skausmo, bet vėliau jis ėmė nevaldyt užpakalinių kojų, šliaužiojo ir vėmė, buvo graudu žiūrėt kaip jis kankinasi, o akys atrodė tokios liūdnos, praeito mėn. šeštadienį jį užmigdė, mama labai verkė, ir senelis buvo toks nusiminęs, o aš verkiau nes man buvo gaila matyt kaip mama sielvartauja dėl šuns. Dabar aš jaučiu tokią kaltę, kad nekenčiau to šuns ir kad man jo visai negaila, jaučiuosi dėl to tokia kalta... Ir atrodo tai nepraeis taip greit. Mikis palaidotas mūsų kieme ten kur ankščiau augo bulvės, pavasarį pasodinsim gėlyčių ant jo kapo ir tegul ilsisi ramybėje jo siela. Aš tikiu kad dabar jo siela įsikūnys į kitą gyvūną ir jis bus laimingesnis nei buvo su mumis, o mes nusipirksim kitą šunį ir tikiuosi tai padės mamai užmiršt Mikį